| Tëvas Jonas Emanuelis, naujasis Šv. Jono broliø Prioras Vilniuje, buvo tarp jaunuoliø, studijavusiø filosofijà Fribûro (Šveicarija) universitete, kai Tëvas Marie-Dominique Philippe - viena iðkiliausiø mûsø laikø dvasios asmenybiø - 1975 m. kûrë Šv. Jono kongregacijà, ðiandien vienijanèià 930 broliø bei seserø, gyvenanèiø 21 ðalyje. Tëvui Emanueliui atrodo svarbu, kad kuo daugiau þmoniø suþinotø apie Vilniuje gyvenusios ðventosios Faustinos paslaptá ir jos þinià pasauliui apie Dievo Gailestingumà.
Kokia buvo pradþia - kaip ir kodël tapote vienuoliu?
1968 metø geguþæ man buvo 18 metø. Turëjau filosofijos dëstytojà marksistà, o Prancûzijos miestuose vyko demonstracijos ir visuotiniai streikai*. Savo tëvø, kurie buvo katalikai, kartà pasiteiravau, kodël reikia tikëti Dievà, bet jø atsakymas manæs nepatenkino ir að nutolau nuo tikëjimo. Po keleriø metø, paveiktas tikinèiø draugø, vël pradëjau ieðkoti Dievo. Syká nuvykau á rekolekcijas Châteauneuf de Galaure, kur gyveno garsi XX a. prancûzø mistikë Marthe Robin - labai artima Jëzui moteris, kiekvienà savaitæ iðgyvendavusi Kristaus kanèià. Jà lankydavo daug prancûzø, kuriuos ji „neðiodavo" savo maldoje ir uþ juos aukodavo savo kanèià. Marthe Robin labai padëjo atsinaujinti Baþnyèiai Prancûzijoje - visas naujàsias bendruomenes ásteigë þmonës, paþinojæ mistikæ. Per tas rekolekcijas iðgirdau Jëzaus kvietimà tapti kunigu: skaièiau Evangelijà pagal ðv. Jonà, tà vietà, kur Jonas uþduoda Jëzui klausimà: „Mokytojau, kur gyveni?" Jëzus atsako: „Ateikite ir pamatysite". Að atëjau, pamaèiau ir visà gyvenimà stengiuosi sekti Jëzumi.
Paskui iðvykau á Šveicarijà ir pradëjau studijuoti filosofijà. Ten atradau savo bendruomenæ - jau buvo pradëjæ burtis tëvo Marie-Dominique Philippe mokiniai. Buvau tarp tø studentø, kurie norëjome, kad tëvas Marie-Dominique Philippe steigtø naujà bendruomenæ ir iðmokytø mus gyventi vienuoliná gyvenimà. Bet dar nebuvo nieko nuspræsta… Tëvas Philippe ið pradþiø ketino mus prijungti prie kokios nors kitos bendruomenës. Jis papraðë dominikonø, kad mus priimtø, bet jie atsakë negalintys padëti, nes buvo kà tik uþdaræ noviciatà - tuo metu beveik nebûta paðaukimø. Tada kreipëmës á Šv. Augustino kanauninkø bendruomenæ Šveicarijoje… Niekas mûsø nenorëjo, mat, buvome prancûzai... (juokiasi…) Laimë, Tëvas Philippe vesdavo rekolekcijas Lérins saloje, Prancûzijos pietuose, kur buvo cistersø vienuolynas - jie mus ir priëmë. Kelerius metus buvome to cistersø vienuolyno oblatai. Kûrimosi laikotarpiu Roma uþklausë, koks esàs naujosios bendruomenës pavadinimas. Tëvas Philippe turëjo staigiai atsakyti. Jis, tikriausiai, Šventosios Dvasios apðviestas, tarë: tegu bûna „Šventojo Jono". Dar pasidomëjo, gal jau tokios bendruomenës esama, bet Vatikano pareigûnas atsakë, kad ne.
Kaip manote, kodël buvo pasirinktas Jono vardas?
Jonas yra Jëzaus mylimasis mokinys. Kas nenorëtø bûti mylimuoju mokiniu? Šventojo Jono bendruomenë pirmiausia yra dvasia. Dvasia tø, kurie nori priimti Jëzø. Savo ðirdies paslaptis Jëzus atskleidë ðventajam Jonui per Paskutinæ vakarienæ, o vëliau ir ant Kryþiaus. Pagaliau, ðventajam Jonui jis paliko graþiausià ir didþiausià dovanà - savo Motinà.
Ar sunku bûti vienuoliu?
Sunku, bet Meilë vìsa padaro lengva. Kai myli Vieðpatá, vìsa yra ir sunku, ir lengva. Vienuolinis gyvenimas reiklus. Kas sunku? Kai kada malda - reikia melstis bent keturias valandas per dienà. Pasitaiko dienø, kai nëra didelio noro melstis, bet vis tiek reikia. Kitàsyk bûna sunku gyventi bendruomenëje… Juk visø charakteriai labai skirtingi, kartais reikia tam tikrø pastangø. Bûna, kad atvyksti á tokià vietà, kur nelabai kà paþásti, tenka prisitaikyti prie visiðkai naujos aplinkos. Vìsa lengva padaro tik meilë. Mes laimingi þmonës.
Ar kada nors gailëjotës dël savo pasirinkimo?
Niekada. Að kiekvienà dienà myliu Jëzø, Jis suteikia mano gyvenimui pilnatvæ, net jei iðkyla sunkumø.
Kaip atsidûrëte Lietuvoje?
Pirmà kartà Lietuvà aplankiau prieð 16 metø, su tëvu Daniel Ange dalyvavome piligriminëje kelionëje. Tada atradau jûsø ðalá. Kitais metais vël apsilankiau su Prancûzijos jaunimu, kai traukiniu ið Berlyno per Lietuvà vykome á Peterburgà. Savaitæ esu praleidæs Aukðtadvaryje. Paþinojau Betliejaus seseris, kurios tuo metu kûrësi Lietuvoje. Man labai patiko jûsø ðalis. Vëliau dirbau keliose kolegijose Prancûzijoje, Kanadoje, buvau Prioras Bulonëje prie Paryþiaus, dirbau teologiniø studijø namuose Rimont, kur ásikûræs joanitø centras. Šiø metø geguþæ nuvykau porai dienø pailsëti á kalnus prie Monblano. Saulë, sniegas - nuostabu. Deja, pasiëmiau mobiløjá telefonà… Þiûriu, skambina tëvas Pranciðkus Ksaveras. Sako, paskambink man pats, kai galësi, nes turiu praneðti svarbiø dalykø. Galvojau, nori pakviesti á Vilniø, kad dalyvauèiau kokioje nors sesijoje. Bet ne, sako, norëtume, kad bûtum mûsø Prioras. Broliai Vilniuje truputá keistoki… ir labai dràsûs ðito praðydami (juokiasi...) Að atsakiau, kad man reikia melstis ir klausti savo dvasios tëvo. Vasarà broliai ið Vilniaus atvyko á Paray-le-Monial. Tëvas Ksaveras ëmë raginti: atsakyk gi pagaliau! Per Sekmines Paray-le-Monial bazilikoje að pasakiau taip - dël Jëzaus.
Galvojau, bus sunku dël lietuviø kalbos, visi perspëdavo, kad ji labai sunki. Kreipiausi á Jëzø: „Að labai noriu vykti, bet dël kalbos… jau èia Tu turësi pasirûpinti." Šiuo metu kasdien einu mokytis á Vilniaus universitetà ir visada uþsuku á Gailestingumo ðventovæ praðyti pagalbos. Turiu labai gerà mokytojà. Tiek, kiek jau iðmokau, pagal mano galimybes, beveik stebuklas.
Kokia Jûsø misija Vilniuje?
Kardinolas praðë padëti ðeimoms ir jaunimui. Reikia ugdyti ðeimas, padëti joms remtis á teisingà pagrindà, taip pat reikia ugdyti jaunimà. Ið Europos á Lietuvà yra atëjæ gerø dalykø, o taip pat dalykø, kurie nëra geri.
Turiu ir slaptà norà - trokðtu, kad visi suþinotø ðventosios Faustinos paslaptá, kad pasklistø jos þinia apie Dievo Gailestingumà. Jûs Vilniuje turite didþiulá lobá, taèiau nepakankamai juo naudojatës. Šventosios Faustinos namelis yra Antakalnyje, vos du ðimtai metrø nuo Šv. Jono broliø vienuolyno. Ji netgi ðiame vienuolyne, kuriame dabar mes ásikûræ, ruoðë darþoves ir dirbo valytoja.
Aplankyti ðventosios Faustinos gyventø vietø atvaþiuoja daug lenkø piligrimø, o að jums paþadu - tuoj bus daug ir prancûzø. Visa tikinti Prancûzija þino ðventàjà Faustinà. Paskambinau á Prancûzijà jos ðventës dienà - spalio 5-tàjà - ir suþinojau, kad Saint-Sulpice, vienoje didþiausiø Paryþiaus baþnyèiø, vyko naktinë adoracija. Þmonës meldësi, kad plistø ðv. Faustinos þinia apie Dievo Gailestingumà. Geguþës mënesá vyks Gailestingumo kongresas Romoje, Baþnyèia nori, kad pasaulis ið naujo atrastø Dievo Gailestingumà. Šv. Faustinos kanonizacija - iðskirtinis ir neapsakomai svarbus popieþiaus Jono Pauliaus II þingsnis. Viskas ávyko labai staigiai. Jos paskelbimas ðventàja ir pirmojo po Velykø sekmadienio paskelbimas Gailestingumo sekmadieniu ávyko neapsakomai greitai... Taigi, ir ðventoji Faustina truputëlá „kalta", kad atsidûriau Vilniuje (juokiasi…).
Vis dëlto, ðiuo metu svarbiausia mûsø misija yra padëti ðeimoms ir jaunimui iðsiugdyti tvirtà krikðèioniðkà poþiûrá.
Skeptikas suabejotø, ar vienuoliai gali pakeisti þiniasklaidos - filmø, televizijos, interneto portalø - skleidþiamà poþiûrá?
Tas skeptikas bûtø visiðkai teisus. Mes, aiðku, nieko negalime pakeisti, bet Jëzus gali stebëtinai daug - gali pagydyti silpnus, paþeidþiamus þmones. Jëzus pasirenka varganus, kartais silpnus, þmones. Tai padeda suprasti, kad ne nuo paties þmogaus viskas priklauso. Kaip sako ðventasis Paulius, - „Tu mano stiprybë". Mes Prancûzijoje kovojam prieð ávairias kenksmingas ideologijas jau labai seniai. Prancûzijoje esama labai stipriø katalikybës þidiniø, branduoliø. Lietuvoje jûs ilgai kovojote su vienintele ideologija - marksistine. Dabar reikia iðmokti kovoti ir su kitokiom. Beje, jûs galite mus pamokyti, nes mokëjote kovoti uþ savo tikëjimà. Lietuva turëjo labai daug kankiniø. O mes irgi galime daug ko pamokyti, nes kovojome su ávairiomis ideologijomis. Lietuva yra jauniausias vaikas Europos Baþnyèioje, nes paskutinë priëmë krikðtà, o Prancûzija yra lyg vyresnioji duktë, kurià Lietuva galëtø prikelti ið miego. Bet ta vyresnioji duktë irgi galëtø duoti kokiø nors patarimø jaunesnei sesei. Taigi, pagalba gali bûti abipusë.
Dabar jau ir Lietuvoje þmonës iðpaþásta skirtingas religijas. Kai kas domisi budizmu ar induizmu, o nuvaþiavæs á sveèià ðalá, gali sutikti uoliø musulmonø. Kaip Jûs manote, ar vis dar galime teigti, jog krikðèionybë yra vienintelë teisinga religija?
Krikðèionybë nëra vien religija. Ji nëra pirmiausiai religija. Visø pirma - tai meilës istorija tarp Dievo ir þmogaus. Kiekvienas ðià meilës istorijà iðgyvena asmeniðkai. Krikðèionybë gali paaiðkinti, pamokyti, kaip tà istorijà iðgyventi, bet religija niekada nepakeis meilës, Dievo meilës. Nuvykæs á Indijà, galiu ten atrasti tam tikrà vidinæ formà, kuri pasirodys labai ádomi. Bet tuo pasiremdamas, negalësiu iðgyventi meilës istorijos su Kristumi, kuris yra Dievas. Krikðèionis, asmeniðkai paþinæs Jëzø, nebegali gyventi kitaip, kaip tik su Juo. Jeigu krikðèionybæ suprantu tiktai kaip religijà, kyla pavojus prisirankioti visokiø fragmentø ið kairës ir deðinës, susikurti savàjà religijà. Tai reikðtø, kad nebuvau atradæs savyje Jëzaus. Kai atrandi Jo meilæ, viskas keièiasi. Kodël ne visi atranda Jo meilæ? Norint jà atrasti, reikia visiðko atsidavimo, o þmogus bijo pilnutinai atsiduoti, nes bijo Dievo. Šventoji Faustina mums taip neseniai atskleidë, kad Dievo nereikia bijoti, nes Dievas yra Meilë. Tai ta pati þinia, kurià mums perduoda ðventasis Jonas. Mes, krikðèionys, privalome atskleisti, skelbti ðià Meilës paslaptá.
Ar norëtumëte dar kà nors pridurti?
Esu labai laimingas, bûdamas Lietuvoje.
Kalbëjosi Kristina Jackûnaitë
*1968 geguþæ Prancûzijos universitetuose prasidëjo studentø ir profesoriø protestai, peraugæ á socialinæ krizæ, galiausiai privedusià prie vyriausybës pasikeitimo ir prezidento Šarlio de Golio atsistatydinimo. Studentø varomoji jëga buvo kraðtutinës kairiosios idëjos, o garsiausias lozungas - „Drausti draudþiama".
|